Svėdasų bibliotekoje lankėsi vaikiškų knygų, eilėraščių, pasakų ir kitų istorijų iliustruotoja Marija Smirnovaitė. Dailininkė ne tik atvežė savo iliustracijų parodą, bet ir surengė kūrybines dirbtuvėles Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos priešmokyklinukams, pirmos ir antros klasių mokiniams. Klausėmės autorės pasakojimo, kaip gimsta iliustracijos. Sužinojome, kad idėjos prasideda nuo atidaus teksto skaitymo, o vėliau, jau vaizduotės dėka, atgyja žodžiai, ir vaizdai ima lietis popieriuje. Iš pradžių maži eskizai, vėliau atskiros tų eskizų detalės, pieštos pieštuku. Šie vaizdai vėliau perkeliami į kompiuterį ir spalvinami, grupuojami, derinami su nuotraukų faktūromis, kurios įsilieja į autorės ranka pieštus vaizdus.
„Piešti knygas – tai stebuklas, kurį smagu ir gera kurti kartu su kitais. Gavusi iš leidyklos „Nieko rimto“ pasiūlymą iliustruoti lietuviškų pasakų knygą, labai apsidžiaugiau. Pasakos yra ypatingas žanras, tai mūsų paveldas, mūsų išmintis ir palikimas. Išmintis yra gludinama ir šlifuojama visą žmogaus gyvenimą. Labai retai išmintis būna perduodama be meilės jausmo ir žinojimo.
Iliustruojant pasakų rinkinį „Aukso kirvukas“ visų pirma man buvo svarbu paveldas. Norėjau iliustracijose prisiliesti prie praeities, tautosakos, todėl naudojau mūsų folkloro simbolius ir motyvus: lelijas, tulpes, žirgelius, žalčiukus, sauleles ir kt. Norėjosi, kad iliustracijų koloritas ir faktūros primintų Lietuvos kraštovaizdį, bandžiau perteikti mūsų miškų, laukų, ežerų, kalvų spalvas ir faktūras. Kad iš iliustracijų tarsi pakviptų mūsų oras, kvepėtų samanų, žolynų, lapijos, rūko drėgme, lietaus ir vėjo išbalinta mediena, šlapio akmens, marių vandens kvapais. Norėjau, kad knyga būtų kaip dalelė Lietuvos, kad ji taptų puikiu suvenyru ar dovana kam nors, gyvenančiam tolimame pasaulio krašte. Atsiverti knygą, o joje – mūsų miškas, mūsų žaluma, paslaptys ir jautrumas, maža mūsų krašto dalelė.
Kitas labai svarbus aspektas iliustruojant šią knygą buvo personažai. Man svarbu, jog skaitytojas pajaustų, kad blogosios būtybės yra iš kito pasaulio ir su jomis draugauti nėra gerai. Pavyzdžiui velnią pavaizduoti tokį, kokio tikrai nesinorėtų sutikti. Kad iš karto jaustųsi, jog tai būtybė iš anapusinio pasaulio. Ir jei jau sutikai velnią, vadinasi, juokai menki. Reikia sugebėti tokias būtybes atpažinti, mokėti jas nugalėti protu ir gudrumu. Mūsų protėviai šiuos dalykus puikiai žinojo. Kaip ir žinojo, ką reikia daryti tokiais atvejais, todėl perdavė šią išmintį mums pasakomis.“
Tyrinėdami iliustracijas aptarėme lietuviškų ir nelietuviškų pasakų veikėjus. O tuomet visi kartu piešėme beveik 4 metrų ilgio piešinį lietuviškų pasakų motyvais. Ant kalvų kalnelių iškilo pilys, nameliai ant vištos kojelių, atskrido trigalviai slibinai, iš paskos jiems atskubėjo ginkluoti riteriai, viena už kitą gražesnės princesės, minkštos avelės, gėlėmis pražydo pievos...
Ačiū dailininkei ir vaikučiams už stebuklą kurti kartu!
Inga Kilienė ir Dalia Paulavičienė
MARIJOS SMIRNOVAITĖS iliustracijų, pieštų pasakų rinkiniui „Aukso kirvukas“, paroda veiks iki birželio 1 d.