Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Debeikių skyriaus 3–4 klasių mokiniai ir ikimokyklinio ugdymo mokykla – darželis, puoselėdami lietuvių kultūros šaknis bei įgyvendindami profesinio orientavimo ugdymo programas, apsilankė Arklio muziejuje Niūronyse ir dalyvavo edukacinėje programoje „Duonelė kasdieninė“.
Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. vid. buvo pagrindinis valgis, nors nuo XIX a. vid. greta jos plito ir bulvių valgiai. Duona buvo kepama paprasta ir plikyta. Duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje (Aukštaitijoje) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje (Žemaitijoje). Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės paklojus klevo, krienų lapų, ajerų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų.
Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje vaikai susipažino su mūsų etninės kultūros simbolio – duonos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės. Sodybos gaspadinė papasakojo apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir užmaišymą. Mažieji lankytojai sužinosite apie senolių duonos kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos tradicijas, susipažino su senoviniais buities rakandais. Kiekvienas iš dalyvių turėjo galimybę pats suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo duonos kepalėlį. Kol duonelė kepė, vaikai aplankė Arklio muziejų, kuriame iš arti pamatė žirgus, išvydo įvairių senovinių žemės ūkio padargų, įrankių, bet kieme su muziejaus edukatore dar spėjo pažaisti liaudiškų žaidimų.
Karjeros specialistė Asta Palaimienė
