Birželio 11-15 dienomis Svėdasų Juozo-Tumo gimnazijoje vyko dieninė vaikų vasaros stovykla, kurioje dalyvavo 17 mokinių. Ši stovykla buvo orientuota į mokinių akiračio praplėtimą, domėjimąsi savo kraštu, mokymąsi puoselėti gamtos ir kultūros vertybes. Stovyklos metu mokiniai linksmai, turiningai ir prasmingai leido laisvalaikį.
Pirmą diena su mokiniais ir mokytoja Regina Žvirbliene vykome į Anykščių regioninio parko interaktyvią ekspoziciją. Ten mokiniai galėjo susipažinti su savo krašto istorija, su regioninio parko išskirtinėmis vertybėmis, gamtos ir kultūros paveldu. Jie labai įdėmiai klausėsi gidės pasakojimo, uždavinėjo klausimus, noriai palaikė pokalbį.
Vėliau mokiniai galėjo klausytis audiovizualinės medžiagos pagalba padavimų, legendų, pasakojimų. Smalsuolių, kurie mėgsta ne tik paskaityti, bet ir apžiūrėti džiaugsmui, čia gausu vaizdingų nuotraukų, radinių iš miškų, geologinių įdomybių ir net archeologinių radinių iš Anykščių krašto.
Išgirdome įgarsintų legendų ir padavimų apie saugomus medžius, riedulius, paslaptingas vietoves. Mokiniai galėjo klausytis įgarsintos žinomiausių Anykščius garsinusių kūrinių ištraukos, peržiūrėti nuolat pildomuose videoterminaluose esančius animacinius ir dokumentinius filmus, įvairius videosiužetus apie Anykščių kraštą.
Po to vykome į Anykščių šilelį. Ten mokytoja Regina Žvirblienė pasakojo apie Šilelio gamtos grožį, augmeniją, Puntuko akmens atsiradimo istoriją. Vaikščiojome Lajų taku, grožėjomės gamta. Medžių lajų takas-tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lygyje. Einant šiuo taku sustojame prie šešių stotelių, jos skirtos susipažinti su medžiais, bei su gamtos ir kultūros vertybe-Puntuko akmenimi. Tako pabaigoje yra apžvalgos bokštas. Patys drąsiausi mokiniai galėjo apžvelgti apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėti Šventosios upės vingiais, tolumoje pamatyti aukščiausios Lietuvoje Šv. Mato bažnyčios bokštus.
Antrą dieną su mokiniais ir gimnazijos direktoriumi Alvydu Kirvėla vykome į Ignalinos rajoną Cijonų kaime esantį „Paukščių kaimą”. Mus pasitiko trobos šeimininkė Laima, kuri visus maloniai priimė į svečius.
Tai vieta vaizdingame Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur galima pamatyti daugiau paukščių, nei kada nors esi matęs ir išgirsti daugiau jų balsų, nei kada nors esi girdėjęs.
Apsilankę susipažinome su „Paukščių kaimo” sparnuočiais, sužinojome apie paukščius. Vaišinomės milžiniškoje keptuvėje ant laužo ugnies iškepta kiaušiniene iš įvairių paukščių kiaušinių ir ką tik išvirta kvapnia žolelių arbata. Apie šiuos sparnuočius šeimininkė gali kalbėti valandų valandas, pasakoti, nes tik „Paukščių kaime” gyvena daugybė naminių paukščių rūšių. Tarp jų yra kilusių iš Afrikos. Kalbama, kad čia galima išvysti savo laimės paukštę. Mokiniai mokinosi rašyti žąsies plunksna. Cijonuose sukamas didžiulis laimės paukštės lizdas, kuriame visi pabuvojome. Apžiūrėjome naujai parengtą naminių paukščių kiaušinių ekspoziciją.Padėkoję šeimininkei Laimai už nuostabų priėmimą vykome atgal į Svėdasus.
Trečią dieną su mokiniais ir mokytoja Daivute Kirvėliene vykome į Anykščių rajone esantį Niūronių kaimą pas gaspadinę Ritą.Mus labai maloniai pasitiko trobos šeimininkė, pakvietė į vidų. Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje susipažinome su mūsų etninės kultūros simbolio – duonos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės. Kiekvieną tarsi namiškį maloniai sutikusi ir už stalo pasodinusi gaspadinė papasakojo apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir užmaišymą. Mokiniai sužinojo apie senolių duonos kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos tradicijas, susipažino su senoviniais buities rakandais. Vaikai labai įdėmiai klausėsi ir uždavinėjo klausimus. Gaspadinė Rita ir mokiniai labai maloniai pabendravo. Kiekvienam mokiniui buvo suteikiama nepakartojama galimybė pačiam suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo duonos kepalėlį. Kol kepė duonelė, aplankėme Arklio muziejų.
Čia mus pasitiko gidas Andrius, kuris labai įdomiai pasakojo apie muziejuje kaupiamus eksponatus, atspindinčius arklio reikšmę lietuvių ūkio ir kultūros istorijoje. Aštuoniuose muziejaus pastatuose eksponuojami arkliniai žemės dirbimo padargai, kalvio įrankiai, senoviniai krepšiai, arklio gadynės transporto priemonės-iš visos Lietuvos surinkti vežimai: bričkelės, lineikos, važeliai. Vienintelis arklio muziejus įkurtas 1978 m. agronomo prof. Petro Vasinausko pastangomis.
Užsukome ir pas keramikę. Apžiūrėjome, kaip lipdomi iš molio puodai, puodeliai ir kiti rakandai. Audėja papasakojo apie verpimą, audimą. Parodė, kaip vyksta audimo procesas. Mokiniai susidomėję klausėsi pasakojimo.
Po kurio laiko vėl sugrįžome pas gaspadinę Ritą, kuri iš pečiaus jau buvo ištraukusi duoneles. Pasivaišinę žolelių arbata su namine duona, sūriu ir medumi, padėkojome už nuostabiai praleistą laiką.
Ketvirtą dieną su mokiniais, mokytoja Onute Baniene ir muziejininku Raimondu Guobiu ėjome pasivaikščioti po Svėdasus. Jis pasakojo apie miestelio istoriją, rodė nuotraukas. Kadangi birželio 14 d. yra Vilties ir Gedulo diena, kiekvienas vaikas prisidėjo prie vėliavos kėlimo taip išreikšdami pagarbą tremtiniams. Visi kartu giedojome Lietuvos himną. Vėliau ėjome prie koplytėlės, aplankėme partizanų kapus. Grįždami užsukome pas mokytoją Onutę į svečius ir vaišinomės keptais zefyrais. Mokiniai dalinosi įspūdžiais, aptarinėjo dienos įvykius.
Penktą dieną kartu su mokytoja Rita Palskiene vykome į Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį kompleksą. Mus pasitiko gidė Rasa. Ji įdomiai pasakojo apie Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį kompleksą, kuris mena vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Apžvalgos bokšto ekspozicija supažindina su buvusios Šeimyniškėlių (Vorutos) pilies – vienos didžiausių medinių pilių Rytų Europoje – istorija, archeologiniais radiniais, XIII–XIV a. kario ginkluote, pilėnų buities daiktais, pilies maketu. Papilio kiemelyje galima šaudyti iš lanko, mėtyti akstį, išbandyti pilėnų kasdienybę: įskelti ugnį, virti arbatą ant laužo, nuvyti vikingų virvutę, tyrinėti eksperimentinėje archeologinėje perkasoje, treniruotis lauko karybos aikštelėje, žaisti senovinius žaidimus, stebėti amatus.
Mokiniai galėjo patys apžiūrėti ir palaikyti rankose titnagą su skiltuvu, žalvarines sages, žalvarinius žiedus ir kitus radinius. Vėliau gidė mums pasakojo apie karių aprangas, jų amuniciją. Kiekvienas galėjo užsidėti ir pasimatuoti apsauginius šarvus, kurių svoris apie 25 kg, palaikyti rankose kardus. Paskui prisėdome pavėsinėje ir vaišinomės čiobrelių arbatą užsikąsdami sausainiais. Po kurio laiko mokiniai galėjo išbandyti savo jėgas ištvermėje: šaudė iš lanko, ieškojo su metalo detektoriumi dirbinių smėlyje, išbandė savo jėgas komandiniame žaidime. Mokiniai aktyviai dalyvavo rungtyse, varžėsi tarpusavyje, patyrė laimėjimo džiaugsmų. Pavargę, bet laimingi grįžome namo.
Su mokiniais labai džiaugėmės smagiai praleistu laiku, palinkėjome vieni kitiems šiltos nesibaigiančių įspūdžių pilnos vasaros.
Akimirkos iš dieninės vasaros stovyklos
Projekto organizatorė ir vadovė socialinė pedagogė Jūratė Veteikienė
